Balandžio 26- ąją minima Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena. Pažymėdami ją dalijamės Lietuvos mediatorių rūmų narių mintimis apie galimybes spręsti tarp intelektinės nuosavybės subjektų kylančius nesutarimus ir teisinius ginčus mediacijos pagalba.
Europoje mediacijos taikymas sprendžiant tokio pobūdžio ginčus nėra naujiena, EUIPO (angl. European Union Intellectual Property Office) veikiantis Alternatyvių ginčų sprendimų skyrius sparčiai plečiasi ir jau dalijasi sėkminga patirtimi. Tuo tarpu Lietuvoje mediacija, sprendžiant intelektinės nuosavybės ginčus, dar retai pasirenkamas metodas.
LMR narė, mediatorė, advokato padėjėja Eglė Šiugždinytė buvo viena iš LMR narių balandžio mėnesio pradžioje dalyvavusi seminare ir praktiniuose mokymuose apie intelektinės nuosavybės ginčų sprendimo būdus Lietuvos mediatoriams, teisėjams ir intelektinės sistemos dalyviams. Jos manymu “mediacija yra šiuolaikiškas būdas draugiškai ir veiksmingai spręsti ginčus, turintis daugybę privalumų lyginant su ginčo sprendimu teisme. Vienas iš svarbiausių mediacijos privalumų – konfidencialumas. Jis užtikrina, kad tai kas pasakoma mediacijoje, joje ir lieka. Teismo procesai daugeliu atveju yra vieši, o tai gali pakenti ir dalykinei reputacijai, gali būti atskleistos komercinės paslaptys.”
Kiti mediacijos privalumai, kuriuos akcentuoja Lietuvos mediatorių rūmų surengtoje apklausoje dalyvavę LMR nariai yra tai, kad mediacijos būdu intelektinės nuosavybės ginčai gali būti išspręsti kompleksiškai, taupant laiką, pinigus, ir išsaugant galimybę ateityje išlaikyti dalykinius santykius tarp ginčo subjektų. Sprendžiant intelektinės nuosavybės ginčus yra labai svarbu laikas, kadangi intelektinės nuosavybės apsauga reikalauja greitų sprendimų, o teismo procesas gali trukti ilgą laiką ir tokiu atveju teismo priimtas sprendimas ginčo šalims gali būti neaktualus. Greitas ginčo išsprendimas mediacijoje lemia ir mažesnes bylinėjimosi išlaidas.
Mediacijos privalumu laikytina ir galimybė ginčo šalims pačioms savo nuožiūra pasirinkti mediatorių, turintį specialių žinių, kurios padėtų joms įsigilinti į situaciją, geriau suvokti ginčo esmę ir galiausiai priimti taikų, abiejų šalių poreikius tenkinantį susitarimą. E. Šiugždinytė akcentuoja, kad “bylą nagrinėjant teisme, teisėjas gali neturi intelektinės nuosavybės teisės žinių, dėl ko gali būti reikalinga pasitelkti ekspertą. Kaip žinome specifinio pobūdžio ekspertizės atima labai daug laiko ir kainuoja išties brangiai.”
LMR narių nuomone mediacija tinkamas būdas spręsti intelektinės nuosavybės ginčus dėl prekės ženklo, domeno, logotipo, pavadinimo, dizaino sutapčių. Taip pat nesutarimus kylančius tarp autorių ir kūrinių naudotojų, intelektinės nuosavybės registravimo, naudojimo, paveldėjimo ir patento klausimus. Medijuoti tinkami būtų ir pastaruoju metu visa aktualesni tampantys ginčai dėl komercinės paslapties atskleidimo.
Reikia pripažinti, kad duomenų apie mediacijos būdu spręstus intelektinės nuosavybės ginčus Lietuvoje dar maža, vis tik keli LMR nariai dalijasi patirtimi, kuo naudinga buvo mediacija sprendžiant tokio pobūdžio ginčus. Eglė Šiugždinytė prisimena, kaip “mediacijoje buvo sprendžiamas ginčas tarp dviejų įmonių dėl labai panašaus prekės ženklo. Svarbu paminėti, kad nei viena iš ginčo šalių nebuvo užregistravusi prekės ženklo. Todėl viena iš ginčo šalių, prieš registruojant prekės ženklą, siekiant išvengti nesutarimų ateityje, nusprendė pabandyti susitarti mediacijos būdu apie tai – kam gi, iš tiesų priklauso ginčo prekės ženklas. Mediacija pasibaigė sėkmingai ir kūrybingai, kadangi abi įmonės nusprendė taip koreguoti savo prekės ženklus, jog jie tapo mažai panašūs. Pasibaigus mediacijai, ginčo šalys juokavo, kad gali parduoti pirminį prekės ženklą kitai įmonei ir pasidalinti gautas lėšas.”
Kalbant apie mediacijos naudą, būtina paminėti ir iššsūkius, su kuriais gali susidurti ginčo šalys ir mediatorius spręsdami intelektinės nuosavybės ginčus. Vienas iš iššūkių tampa ypač didelis šalių susipriešinimas. Dažnai ne kartą išbandžiusios derybų keliu rasti kompromisą tokio ginčo šalys būna pavargusios nuo konflikto ir dėl jo kylančios įtampos, tad neretai tiesiog vengia pateikti objektyvią informaciją ir realiai vertinti tokio ginčo baigtį teisme. Kitas svarbus iššūkis yra tai, kad dažnu atveju intelektinės nuosavybės ginčai peržengia nacionalinės jurisdikcijos ribas, dėl ko susiduriama su užsienio valstybės narės aiškinimo ir taikymo problematikau. Sitaciją apsunkinti gali ir gana specifinė sritis, kuriai sėkmingai spręsti reikia specialių profesinių bei teisinių žinių.
Tačiau apklausoje dalyvavę LMR nariai tiki, kad kvalifikuotas, kantrus, empatiškas, lankstus, sąžiningas, atviras, žingeidus ir nešališkas mediatorius gali būti puikus tarpininkas ginčo šalims spręndžiant itin kompleksiškus intelektinės nuoavybės ginčus. Be to, daugelis apklaustųjų yra įsitikinę, kad intelektinės nuosavybės teisės išmanymas ir kūrybiškumas yra stipriausi mediatoriaus ginklai tokio pobūdžio mediacijose.
LMR nariai pastebi, kad Lietuvoje vis dar trūksta edukacijos ir informacijos apie mediaciją kaip metodą tinkamą įvairaus pobūdžio, tame tarpe ir intelektinės nuosavybės, ginčams spręsti. Jų manymų dalijimasis gerąja užsienio praktika, didesnis institucijų veikiančių šioje srityje įsitraukimas ir klientus atstovaujančių advokatų žinios apie mediaciją galėtų paskatinti mediacijos plėtrą ir intelektinės nuoavybės srityje.
Lieka tik paraginti su intelektinės nuosavybės ginčais susiduriančius asmenis įmones ir kūrėjus bei juos atstovaujančius advokatus į šių ginčų sprendimą žvelgti plačiau. Mediacija gali tapti efektyvi tokio pobūdžio ginčų sprendimo strategija, užtikrinanti tvarų ir abiejų pusių interesus atitinkantį taikų sprendimą, kuris gali būti pasiektas taupant ginčo šalių laiką bei lėšas ir išsaugant jų dalykinius santykius.